Septintasis septynių dienų mingės pleneras septyniems

Edita Sūdžiūtė, interneto dienraštis, Bernardinai.lt, 2015m. rugpjūčio 3 d.

Mingė turi du šaligatvius ir vieną gatvę – upę. Neturi nė vieno tilto, bet turi ne vieną kapitoną. Turi savo tylą ir tylėjimą, šiugždžius švendrių aukščius, spalvotus valčių inkliuzus, krokų lankų lelijas ir penkis pastovius gyventojus.

Priklausomi nuo žuvies kvapo, abipus vienintelės ir pagrindinės gatvės trinasi du katinai. Mes į drobes triname teptukus. Sinchroniškas garsas kuria melodiją ir plenero įrašą. Formuojasi vaizdų ir pojūčių skaidrės. Stebime ir pastebime viską, nes to visko čia ne tiek ir daug. Tai ne pertekliaus erdvė, kuri smūgiuoja kasdien vis nauja įspūdžių lavina ir užlaužia kietąjį smegenų diską. Tai neskubrūs pasikartojimai, kurie neprimeta galimos klaustrofobijos – buvimo laikas čia tiksliai paskaičiuotas – 7 dienos. 7 meno dienos septyniems: Miglei Kosinskaitei, Andriui Miežiui, Audriui Gražiui, Editai Sūdžiūtei, Inesai Dūdėnaitei bei svečiams iš Estijos Nadeždai Černobaj ir Peeter Krosmann.

Įsikuriame Klaipėdos Lions moterų klubo „Smiltė“, kuris tapo plenero mecenatu, prezidentės Aidos Pečeliūnienės sodyboje ir patenkame į jos kasdienes hedonistinių užstalių pinkles, įstengdami paneigti, kad sotus ir laimingas menininkas kurti negali. Neatleisdami savęs iš profesionalų, sodybos elinge surengiame čia tapytų darbų parodą ir keletą darbų dovanojame labdaringiems aukcionams.

Atstovaudami vaizdo kūrimui, vieną pavakarę čia tampame atviri užvertam vaizdui - atvykusi pojūčių teatro regintiesiems ir neregiams režisierė Karolina Žernytė nuveda mus į tamsą ir keturių pojūčių spektaklį. Užrištomis akimis atsiduodame klausai, lytėjimui, skoniui ir uoslei. Sekame poveikio gijas. Tyrinėjame aplinką, bet labiau pačius save.

Iš santykio su savimi, gimsta vaizdo kūrimas, dingus vaizdui – aplinka nedingsta, o santykis stiprėja. Viskas yra vienis, tad menininkas niekada nekuria vienas. Netgi absoliučios tylos paieškose, visiškai izoliuotas nuo aplinkos, jis vistiek girdės... savo širdies plakimą. Menininko širdžiai reikalingas deguonis, jo kasdienių kūrybinių vienučiui erdvei – taip pat. Vasara – puikus metas atvėrus langines išvykti į plenerą ( pranc. plein air – atviras oras )

Mingės ore kabo rami magiška drėgmė, kuri maitina odą, plaukus, smegenis ir teptukų šerelius. Vanduo įteka ir daro įtaką. Kiekvienas žino, ko nori. O nori visai nedaug – būti čia ir dabar. Turbūt toks ir yra pagrindinis plenerų tikslas: rinktis spalvas, žodžius, vyną, juoką ir viską atiduodant gauti žymiai daugiau. Buvimo džiaugsmas tapant ir tapsmas buvimo džiaugsme.